Arkatagas. Paslaptingi kalnai

Balta dėmė žemėlapyje

Vėjas sūkuriu suko tirštai krintantį sniegą aplipindamas juo kupranugarių galvas. Nutolo melancholiška Hasimo daina; šuoliuojant slėniu, jo susikūprinusi figūrėlė linkčiojo pirmyn ir atgal. Toli pietų pusėje paskutiniai blyškios saulės apšviesti sniego ruožai kilo aukštyn debesimis besitraukiančio dangaus link. Iš Baš Malguno keliavome jau antrą dieną. Prieš pasiekdami bent šiokius tokius civilizacijos patogumus dar turėjom įveikti tris šimtus negyvenamos plynaukštės mylių ir apledijusių kalnynų. Tačiau net chroniškai su garsiu drioksėjimu orą gadinantis Hasimo kupranugaris nepajėgė nuslopinti augančio susijaudinimo - kiekvieną minutę vis labiau artėjome prie Arkatago.

Lemtingai pasirinkau Arkatagą daugiau kaip prieš dešimt metų. Viduržiemį Apeninuose, kai už lango ramiai krito snaigės. Greičiausiai per tą apgaulingą saugumo jausmą, atsirandantį drybsant prieš kaitrią židinio ugnį. Po ilgų neveiklumo metų pasiilgęs žygių lepinausi liepsnos atšvaituose ir studijavau vieną po kito žemėlapius. Dėmesį patraukė baltas lopas, pasimetęs purvinai rudos spalvos Centrinės Azijos plotuose. Tai buvo Arkatagas, žadinantis smalsumą ir man visiškai nepažįstamas. Susidomėjimą ypač kurstė visiška kalnyno izoliacija. Kalnyną, stūksantį ant sienos tarp Sindziango (buvusio kinų Turkestano) ir Tibeto, supo viena už kitą sudėtingesnės, grėsmingesnės natūralios kliūtys. Sausringos Takla Makano dykumos šiaurėje kaip veidrodyje atsispindėjo pietinėje dalyje - negyvenamame Čongtango arba Tibeto plokštikalnyje. Į rytus driekėsi druskingos Caidamo lygumos ir pelkės, o vakarinę pusę įspūdingai saugojo ir gynė raukšlėtos Kunlūūno kalnų grandinės.

Galima būtų sakyti, kad pasirinkau paprasčiausiai atsitiktinai, tačiau esu įsitikinęs, kad įtakos turėjo daugiau ar mažiau sąmoningi procesai. Nuo pirmųjų vaikystės iškylų į Jorkšyro viržynus mane traukė laukinės neapgyventos vietos. Ilgainiui potraukis išaugo į pomėgį kalnų ekspedicijoms, įkvėpusį ir dabartines paieškas. Be to, mano prigimčiai būdingas keistas kaprizingumas vertė nusisukti nuo klasikinių kalnų, tokių kaip Himalajai, ir žvelgti į mažiau lankomas viršūnes. Arkatago izoliacija man buvo vienareikšmė - jis priklauso būtent mažai lankomų kalnų kategorijai.

Visuomet žavėjausi vieno iš didžiųjų šio šimtmečio tyrinėtojų alpinistų Eriko Šiptono knygomis. 1940 metais Šiptonas buvo Didžiosios Britanijos generalinis konsulas puikioje Šilko kelio Kašgaro oazėje ir vienas iš nedaugelio žmonių, kurie sėkmingai įveikė draudimą kopti į Sindziango kalnus. Nors, kiek man žinoma, Arkatago jis nepasiekė. Tačiau netgi sėdėdamas Kašgare, jis geriau už bet ką sugebėjo perteikti nepaprastą regiono magnetizmą:

“Kiekvieną rytą prabusdavau nustebęs - esu čia, pačioje Centrinės Azijos širdyje, svajonių pasaulyje su kalnais, dykumomis ir neišmatuojamais atstumais”.

Pasvarsčiau, ar tuos atstumus jau kažkas išmatavo, ar jie vis dar nežinomi?

Buvo dar vienas, retrospektyviai žvelgiant, ironiškas faktorius mano paieškose: ieškojau kalnų, kuriems įveikti nereikėtų didžiulės ekspedicijos ar sudėtingos organizacinės veiklos, galinčios užtrukti kelerius metus. Žavėjimasis kalnais nereiškė troškimo įveikti dar neužkariautas viršukalnes; veikiau mėgau keberiotis šlaitais, atitinkančiais mano ribotus sugebėjimus. Tai reiškė, kad manęs netraukė didelės ekspedicijos: dažniausiai pasitenkindavau vieno dalyvio žygiais ir patirdavau didžiulį malonumą. Bet pasirinkus Arkatagą sielos gelmėse ėmė rusenti dvejonių kibirkštėlė - ar šiuo atveju neprireiks ieškoti kompromiso?

Arkatago perspektyva pasirodė viliojanti, taigi puoliau ieškoti informacijos.

Pirmąkart pabendravęs su Everesto fondo atstovais supratau, kaip reikės elgtis kitus penkerius metus. Fondo sekretorius, brigados generolas Barkeris Vaitas į mano užklausimą atsakė, kad minėtasis kalnynas “nepriklauso teritorijoms, kuriose Kinijos vyriausybė pasirengusi leisti rengti ekspedicijas”. Tada neįsivaizdavau savęs kaip ekspedicijos dalyvio, bet tai neatrodė ypatingos svarbos dalykas. Dėl išsamesnės informacijos brigados generolas pasiūlė kreiptis į Kinijos alpinistų asociaciją Pekine. Iš tikrųjų visi mano mėginimai gauti informacijos įvairiose instancijose, tarp jų ir Kinijos ambasadoje, anksčiau ar vėliau vėl atvesdavo prie Kinijos alpinistų asociacijos durų Pekine. Deja, KAA reagavo, kaip vėliau supratau, tipiškai kiniškai: ji visiškai neatsakė. Čia viskas ir sustojo. Ta pati paslaptinga tyla sutikdavo kiekvieną naują žingsnį.

Tačiau pirmosios pastangos nebuvo visiškai bevaisės. Nors konkretūs mėginimai patekti į tas vietas buvo visiškai beviltiški, informacijos paieškos pasirodė kur kas vaisingesnės. Rausdamasis po šventas Karališkosios geografų draugijos nišas, kai tik būdavau Londone, ir po ne mažiau šventas (bent jau jų savininkams) bukinistų knygynėlių lentynas, kai būdavau ne Londone, palengva sukaupiau nedidukę informacinės literatūros apie kalnyną kolekciją. Tenka pasakyti, kad sunkiai nuimtas derlius buvo gana menkas.

Tolimesnį autoriaus pasakojimą galima rasti knygoje “Arkatagas. Paslaptingi kalnai” - malonaus skaitymo!