Baltosios Užalajaus viršūnės

Baltosios Užalajaus viršūnės

Visada be galo žavėjausi Baltuoju kalnu. Vien nuo žvilgsnio į jį atsirasdavo nepaaiškinamas tyrumo ir palaimos jausmas.

Kalnas savo esme užėmė ne tik susikūprinusį žemės lopinėlį debesyse, bet ir visiškai valdė supančius kalnus ir dangaus erdvę. Kalno dvasia užpildė ją: didinga viršūnė buvo matoma nuo visų aplinkinių ją supusių viršūnių kupolų, kurie savo kontūrais buvo panašūs į patį kalną - tarsi didelė giminė, susibūrusi prie savo pramotės.

Baltas, kaip ledkalnis kalnas plaukė pro lėktuvo iliuminatorių virš nugrimzdusių debesyse Rytų Pamyro viršūnių ir tolimų Pamyro Alajaus mažaukščių kupolų; kalnas dominavo nusidriekusiame šimtą kilometrų balkšvame Užalajaus kalnagūbryje, išilgai Alajaus slėnio kelio dar ilgai matėsi, tai artėjo, tai tolo nuo jo. Kalno didingumas, kaip bebūtų keista, niekada neslėgė. Galėjau valandų valandas gėrėtis juo iš bet kurio taško, iš bet kur, kur tik viršūnė patraukdavo dėmesį. Nuo kaimyninų viršūnių dėliojau naujus, pačius netikėčiausius maršrutus, nuo ledyno kaskadų, nuo išsipūtusių pusapvalių keterų…


Ir tik vieną vienintelį sykį iš daugelio artimų ir tolimų pasimatymų su Kalnu, pamačiau jį monumentaliai valdingą, susiliejusį su erdve, kai, kaip man pasirodė, kalnas buvo gyvas ir kvėpavo. Tada dar nežinojau, kad tai bus paskutinis mūsų susitikimas. Kalnas tai žinojo.

Tą dieną išėjau pasitikti grupės, kylančios į jį iš vakarų pusės per Razdelnają. Silpna ir nepasiruošusi aukštuminiam alpinizmui grupė kiekvieną kilimo dieną po truputį retėjo - kalnų ligos “malonumai” veikė kūną ir smegenis, kuriose slypi natūralus noras baigti tą nelygų žaidimą su galinguoju kalnu. Vienas po kito iš savo komandų iškritusieji leisdavosi žemyn su pakeliui sutiktomis grupėmis, ačiū dievui, tą sezoną kalno šlaitus buvo galima palyginti su skruzdėlynu, kur kažkas vargingai tempė į viršų savo apsunkusį kūną ir neišvengiamą kuprinę, kiti paragavę visų aukštuminio kopimo malonumų, tame tarpe ir nudegusios arba nušalusios veido odos prabangos, ir palaiminga užkariautojo šypsena nuskirdusiose lūpose, pakaitom, pėdino žemyn. Buvo eilinis jubiliejinis alpinizmo sezonas. N kartasis.

Oras apačioje buvo mažai debesuotas, su maloniu vėjeliu. Ėjau pramintu takeliu per šiaurinio ledyno plyšį. Baltas, jautriai švelnus ir tuo pačiu nerimą keliantis šiaurinės pusės viršūnės fasadas galinga vertikala plokštuma kilo į kamuolinius, greitai keičiančius formą, tuščius debesis. Kalnas gyveno savo nepasiekiamą, amžinybe matuojamą gyvenimą, kvėpavo tik jam paklūstančios erdvės ozonu. Norėjosi veržliai pakilti į jo aukštumas ir patirti jo kvėpavimą, prisišlieti prie jo, prisiglausti karštais skruostais prie vėsaus snieguoto apdaro. Deja, galėjau tik matyti, kaip kalnas tai dingsta debesų maišalynėje, tai vėl pasirodo virš manęs įrėmintas tamsiai mėlyno dangaus.

Sunku perduoti mane užvaldžiusį susižavėjimą. Buvau su kalnu vienas su vienu, su kalnu, kuris metai iš metų dovanojo valandas ir dienas buvimo kartu, įkvėpė naujiems susitikimams ir sykį, tik kelioms trumpoms sekundėms atėmė ir taip pat greitai grąžino mano gyvenimą, bet tuo pačiu negailestingai susidorojo su mano bendražygiais.

Negalėjau žinoti, kad šis susitikimas bus paskutinis ir Baltasis kalnas man tarė “sudie”.


Autorius: Georgyj Kalinin (Георгий Калинин)
Nuotraukos ir vertimas © Vilko takas