Chan Tengri

Chan Tengri (6995 m) - alpinistiniu žargonu paprasčiausiai “Chanas” - viršūnė Centriniame Tianšanyje. Oro sąlygos šiame rajone labai rūsčios, didelis apledėjimas, šalia visa eilė viršūnių virš 6000 m ir pats šiauriausias septyniatūkstantininkas - Pergalės viršūnė.

Į Chaną veda du klasikiniai maršrutai - nuo pietinio ir nuo šiaurinio Enilčeko ledyno. Abu maršrutai susitinka ant keteros tarp Chano ir Čepajavo viršūnės peties - dažnai vadinamoPetka arba paprastai “kupolu”. Toliau paskutinė maršruto atkarpa vakarine ketera. Mes pasirinkome maršrutą nuo šiaurinio Enilčeko. Jis gerokai ilgesnis ir sunkesnis, nei maršrutas nuo pietinio ledyno, bet tuo pačiu saugesnis lavinų prasme. Kadangi tai buvo jau trečias bandymas įkopti į Chaną, tai ir pasirinkimas buvo aiškus - nerizikuosime eidami iš pietų per pačią bjauriausią vietą - lavinų perdengiamą “butelį”.

Viskas atrodo labai paprasta ir aišku sėdint Klaipėdoje alaus bare ir diskutuojant apie sekantį kalnų sezoną. Tačiau pirmieji sunkumai iškyla jau Maidadyre, iš kur malūnsparnis skrenda į bazinę stovyklą. Maidadyras yra ~2500 m aukštyje, o bazinė stovykla ant ledyno jau virš 4000 m - šį aukščio skirtumą malūnsparnis įveikia per valandą. Pirmas 2-3 dienas bazinėje stovykloje visi vaikšto su skaudančiomis galvomis. Tai greito pakilimo į aukštį pasekmė.

Bazinėje stovykloje 10-15 kempinginių palapinių, didelė bendra palapinė ir marga alpinistų iš įvairių šalių kompanija. Kaip nebūtų keista, visi greitai randa pažystamų, bendrų pažystamų ar naujų draugų: aukštuminio alpinizmo mėgėjų ratas nėra didelis. Atmosfera primena “tusą”, o mūsų kaimynai latviai greitai baigia stovyklos alaus atsargas.

Maršruto pradžia visai šalia. Valandą laiko reikia pavingiuoti tarp šiaurinio Enilčeko plyšių, pereiti į kitą ledyno pusę kur prasideda kilimas. Paprastas sniego-ledo šlaitas išveda ant briaunos, dar keletas virvių ir pasirodo I-a stovykla (4800 m). Pastatėme palapinę - Alexika Matrix 3. Ja naudojomės pirmą kartą, bet ji paliko gerą įspūdį. Labai stabili vėjyje, du įėjimai ir erdvūs tambūrai - patogu ruošti maistą sėdint miegmaišyje. Labai padeda “sijonėlis” visu perimetru - pustant sniegas nepatenka į tambūrą. Tiesa, mes miegojome tryse - visi apie 190 cm ūgio - gal vietos galėjo būti ir daugiau. Vėliau likome dviese ir palapinė mums buvo labai komfortabili prieglauda.

Toliau prasideda ilgi ir sunkūs pakilimai sniego-ledo briauna su uolų intarpais. Į antrą stovyklą pradėjome kilti šviečiant saulei, o palapinę jau statėme siaučiant audrai - tipiškas Tianšanio oras, gali keistis keletą kartų per dieną. Iš antros stovyklos aklimatizacijai “ant lengvųjų” pakilome iki “kupolo” (~6000 m). Buvo sunkių atkarpų, bet po truputį mes vis dėlto užsiropštėme.

Praėjo dvi aklimatizacijos savaitės, nusileidome į BS poilsiui. Stovyklos palapinės stovi ant šoninės ledyno morenos ir po nusileidimo iš aukštuminių stovyklų atrodo kaip trijų žvaigždučių viešbutis (kaip minimum!). Tačiau dvi poilsio dienos kaip mat prabėga, t.y. viskas kas gera greitai baigiasi... Į paskutinį išėjimą per ledyną palydi apsirgęs mūsų draugas ir kolegos iš Kazanės, kurie eina pasitikti savų, besileidžiančių po viršūnės.

Šį kartą kylame daug greičiau ir lengviau. Tai geros aklimatizacijos rezultatas. Trečią dieną po išėjimo iš BS mes jau kasame sniegą ant “balno” (5900 m), t.y. III-ioje stovykloje. Vėjas ant keteros pusto sniegą, šalta. Sekančią dieną nusprendėme pakilti kiek galima arčiau uolinės keteros, vedančios į viršūnę. Tai turėtų palengvinti paskutinę kopimo dieną. Didelis vėjas neša debesų draiskanas per keterą, matomumas nekoks. Radome nedidelę aikštelę ~6200 m aukštyje ir sustojome. Vėjas nurimo, stipriai šąla.

Atsikėlėme tamsoje, mėnulis apšviečia genamus debesis. Abejojame dėl oro, bet vis dėlto nusprendžiame išeiti. Labai šalta, nors aukštyn judame be sustojimo. Man šąla rankos, draugui - kojos. Iš abiejų gaunasi vienas nesušalęs. Deja, tai neguodžia ir kaip dangaus išganymo laukiame saulės. Tačiau mes kylame vakarine ketera ir saulė pas mus neskuba. Sustojame aikštelėje 6700 m aukštyje, visaip mojuojame rankomis kojomis ir stengiamės kažkaip atitirpti. Apie 11 val. ryto pas mus pasirodo pirmieji saulės spinduliai, po truputį šiluma grįžta į pirštus. Debesys visiškai išsisklaidė ir Pergalės viršūnė matosi visu ūgiu.

Toliau traversas į dešinę, kylame stačiu uolų vidiniu kampu. Manoma, kad tai sunkiausia maršruto dalis, bet mums padeda “turėklai” ir pakylame lengviau, nei galvojome. Dar pora valandų nesudėtingu sniego šlaitu - paskutinės kalorijos, o kartu ir jėgos, kažkur dingo... Lėtai, žingsnis po žingsnio, velkamės link viršūnės, kažkas tarp roboto ir žmogaus. Pagaliau - 14.00 - Chanas! Labai stiprus vėjas, šalta. Galvoje tuščia, kūne mirtinas nuovargis. Pora gurkšnių arbatos iš termoso, greitos nuotraukos ir žemyn.

Monotoniški judesiai - persisegimas ant “turėklų”, nusileidimas vėl persisegimas ir t.t. Viską stengiamės daryti kuo kruopščiau, nors kartais sunku sukauptį dėmesį ir neatsipalaiduoti. Netikėtai negaliu atsukti karabino movos, esu prirakintas prie virvės. Tenka traukti peilį, pjauti virvę, vėl viską sutvarkyti. Prarandu beveik pusvalandį, o diena eina į pabaigą, dangus raudonuoja ir reikia skubėti. Dar kelios virvės ir, pagaliau, mūsų palapinė. Spėjome iki tamsos! Lendame į miegmaišius, geriame arbatą ir užmiegame mirtinu miegu.

Ryte smulkiai sninga. Kad nusileistume į II-ą stovyklą, pirma reikia pakilti į “kupolą”. Aukščio skirtumas nedidelis, bet kaip sunkiai einasi! Ant “kupolo” pusto, sniegas vis stiprėja, kojos vos velkasi. Sniegas upeliais teka per uolas, o mes ilgai ir lėtai leidžiamės. Kai pasirodo II-a stovykla sniegas jau varo visa jėga.

Per naktį vėjas nurimo, bet vis sninga. Visą naktį, visą dieną, vėl visą naktį... Lendame lauk, atsikasame palapinę. Vėl ir vėl... Trečią dieną sniegas truputį aprimo ir nusprendžiame leistis toliau. Plaukiame sniege, aplink viskas balta ir nieko nesimato. Vienintelis orientyras - “turėklų” virvė, kurią tenka traukti iš po sniego. Kojos neranda atramos sniege, krentame į pusnis, vėl leidžiamės. Gerai, kad mes ant keteros - lavinos žemiau.

“Turėklai” baigiasi, reiškia mes netoli I-os stovyklos. Viskas balta - kažkokiu mistiniu būdu vis dėlto randame stovyklą. Mūsų palapinės nėra. Svarstome situaciją - gal draugai nuėmė, kad mums būtų mažiau svorio? Staiga iš po sniegų pastebime raudoną virvutę. Tai mūsų palapinės atotampa, o palapinė visa po sniegu, lygi vieta! Kol atkasinėju palapinę, draugas išverda arbatą. Palapinė po metriniu sniego sluoksniu, bet stovi, o svarbiausia joje sausi mūsų daiktai.

Iš I-os stovyklos prasideda paprastas nusileidimas, tik keletas valandų iki BS. Tačiau dabar šlaitai nuo sniego kiekio tapo labai pavojingi lavinoms. Tiesiai iš po kojų “nuvažiuoja” sniego lenta, po 10 minučių šalimais nutrūksta visas sniego šlaitas... Širdys nukrito į kulnus, bet reikia leistis. Nusprendžiame eiti lavinos keliu - žaibas du kartus į tą pačią vietą netrenkia. Pasirodo, tai buvo teisingas sprendimas ir mes greitai atsidūrėme prie plokščio ledyno krašto.

Ledynas apsnigęs, einame lėai, pradeda temti, nieko nesimato. Traukiame prožektorius. Po kiek laiko tolumoje užsidega keletas švieselių ir juda link mūsų. Tai bazinėje stovykloje mus pastebėjo! Atėjo vaikinai, paėmė mūsų kuprines ir po pusvalandžio mes jau gėrėme arbatą bendroje palapinėje.

Taip mes suvaiščiojome į Chaną.