Dviračiais iš Klaipėdos į Vladivostoką

Dviračiais iš Klaipėdos į Vladivostoką

Laikas eina labai greitai... Dar vakar įspūdžiai iš paskutinės kelionės atrodė labai šviežūs, o jau rytoj nauja karta apie tai sužino tik kaip apie seniai, kažkada praeitame šimtmetyje įvykusį faktą… Mūsų kelionių draugas Egidijus Kazlaukis kalbėjosi su vienu iš 1960-ų metų dviračių žygio Klaipėda-Vladivostokas dalyviu Algimantu Knašu ir paskelbė įdomų rašinį. Egidijus mielai sutiko pasidalinti savo straipsniu, o Algirdas Vaicekauskas rašiniui iliustruoti perdavė nuotraukų iš Klaipėdos sportininkų namų archyvo.

Dėkojame už pagalbą Egidijui ir Algirdui!

Visiems skaitytojams linkime pasisemti įkvėpimo naujoms kelionėms!

Egidijus Kazlauskis kalbasi su Algimantu Knašu

Turbūt jūs, “kaimo vaikinai”, turėjote būti drąsūs, juk keliavote per visą tuometinę Tarybų Sąjungą, į kito kontinento pakraštį? Ar jums nekilo mintis, jog tai rekordas, vertas Gineso knygos?

Aš nesuvokiau žemėlapyje nubrėžtos metro ilgio linijos tikrosios prasmės. Buvau tikras 27 metų amžiaus naivuolis, trykštantis nesuvaldomu ryžtu nuveikti “kažką ypatinga”. Atrodė, jog nėra nepasiekiamų tikslų. Buvau tikras avnatiūristas. Manau, kad ir kiti į žygį pasiprašiusieji buvo tokie pat. Tiesa, atsiklausiau tėvų. Jie leido važiuoti, ir net pažadėjo finansinę paramą. Manau, kad jie labiau suvokė planuojamos kelionės mąstus, nes per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pasitraukę į Rusiją, o tėvas dar Stalino laikais daug metų praleido Sibiro tremtyje.

Maršruto idėją subrandino ir paruošė žygio organizatorius Liudas Alseika. Jis susirašinėjo su maršrute numatytų miestų valdžia, žurnalistais bei vienminčiais, ragindamas aprašyti spaudoje bei pagal išgales paremti žygį. Po kruopelę porą metų kaupė susirašinėjimo metu gautą informaciją, rūpinosi įvairiais leidimais. Vienintelis, kuris visiškai įsivaizdavo žygio “titaniškumą” buvo L.Alseika, o mes atsipeikėjome tik... Krasnojarske.

Vėliau, kai man teko tęsti vadovavimą žygiui, aš įdėmiau susipažinau su L.Alseikos parengtais dokumentais ir ten radau parašyta, kad “žygis Klaipėda-Vladivostokas yra didžiausias ir sunkiausias iš kada nors kieno nors atliktų žygių”. Kartą jis šią kelionę savo dienoraštyje pavadino “didžiuoju trans Sibiro dviračių žygiu”.

Kai kelionės planas buvo kruopščiausiai parengtas, sužinojome, jog tiesinė maršruto linija ant žemėlapio reiškia 10 952 km atstumą iki Vladivostoko, kurį privalėsime nuvažiuoti per 170 dienų. Grįžimui (jau trukiniu) buvo skirta 14 dienų.

Kaip jus palydėjo klaipėdiečiai?


Žygio startas buvo planuotas gegužės 1-ąją, po “Darbo žmonių šventinės manifestacijos” (tada taip vadindavo eitynes kolonomis pro tribūną su miesto valdžia).Žmonių kolonai tolstant 8 vyrų grupelė, apžergusi apkrautus dviračius, stabtelėjo prie aptuštėjusios tribūnos. Miesto valdžios galvos palinkėjo sėkmės, paspausdamos rankas, įteikė gairelę su Klaipėdos pavadinimu, gertuvę su Baltijos jūros vandeniu, prisakė tai nuvežti broliškam Vladivostokui. Mes patraukėme Žemaičių plento pradžios link. Už miesto, kryžkelėje, mūsų laukė Klaipėdos 1-os profesinės-technikos mokyklos moksleviai ir direktorius Bajoriūnas. Grojant minėtos mokyklos pučiamųjų orkestrui, direktorius ir davė mums tikrąjį šio žygio startą.

Taigi startavo internacionalinė grupė: šeši lietuviai ir du estai. Kodėl estai?


Tais metais Vladivostokas šventė miesto 100 metų įkūrimo jubiliejų. L.Alseika buvo sumanęs pakviesti į žygį visų Pabaltijo šalių keliautojus, kurie kartu nuvežtų nuo Baltijos jūros krantų jubiliejinius sveikinimus miestui prie Ramiojo vandenyno. Vienas turistas iš Kaliningrado buvo pareiškęs norą keliauti, tačiau besitreniruodamas susižeidė, todėl nebegalėjo dalyvauti žygyje. Latviai visai neatsiliepė į kvietimą, o estai pasirodė aktyvesni ir atvyko dviese: Evaldas Seibė - miško darbininkas iš Tartu bei Mati Levandė - geležinkelio ryšių elektromechanikas iš Talino. Vėliau prie Maskvos, Vladimire, prie komandos prisijungė 67 metų amžiaus rusas Aleksejus Česnakovas, tačiau kartu važiavo neilgai: Sverdlovsko pakraštyje, dideliu greičiu leisdamasis pakalnėn, jis apvirto ir stipriai susitrenkė alkūnę. Nebegalėjęs laikyti dviračio vairo, liko gydytis.

Keliese pasiekėte tikslą?

Startavę gegužės 1-ąją, spalio 9 d. į Vladivostoką įvažiavome šešiese. Estas Evaldas Seibė atvažiavo kiek atsilikęs. Minske peršalęs susirgo Algirdas Kubilius - fotografas iš Kėdainių. Aukšta temperatūra ir bloga savijauta nebeleido jam važiuoti toliau, ir Algirdas grįžo namo. O Irkutske mūsų gretas papildė mokytojas iš Telšių - Danielius Štaras.

Tačiau skaudžiausia netektis mus ištiko Gorochoviece (Gorkio sr.) - autoįvykio metu žuvo mūsų vadovas Liudas Alseika. Buvome sutrikę, tačiau susikaupėme ir nusprendėme tęsti pradėtą žygį ir skirti jį Liudo Alseikos atminimui.

Kaip jus sutikdavo žmonės?

Išvažiavome pasipuošę naujais sportiniais kostiumais. Ant galvos turėjome užsidėję plačiakraštes baltos spalvos kepures - to meto madingiausią detalę. Atrodo, kad savają palikau kažkur prie Amūro upės, Chabaravsko srityje. Dėl vienodos juodos spalvos mus vadindavo jūreiviais, futbolininkais, net cirko artistais. Kartais klausdavo, ar mes ne kokia tiriamoji ekspedicija ir kokį gauname atlyginimą už savo darbą? Kažkodėl dažnokai painiodavo su latviais. Nepamenu, kas mus pavadino “turistais artistais” ir tai, ko gero, buvo taikliausias pastebėjimas.

Kokie įdomiausi susitikimai liko Jūsų atmintyje?

Kuo toliau važiavome, tuo didesnio dėmesio susilaukdavome. Visur sutikdavo su didžiausia pagarba ir nuoširdžiausiais žodžiais linkėjo sėkmės. Įteikdavo glėbius lauko gėlių ir įvairiausių dovanų: atminimo ženkliukų, atviručių, gairelių. Vaišindavo arbata, pienu, virtomis bulvėmis. Labai įsižeisdavo, jei dėl laiko stokos atsisakydavome kvietimo paviešėti. Nerčinske, už Čitos, vietinio laikraščio kolektyvas įteikė 5 kilogramus šviežios mėsos. Tais laikais tai buvo karališka dovana.

Labiausiai įstrigo atmintin susitikimas Sibiro platybėse su žmogumi, kuris kartu su mano tėvu vargo tremtyje. Gerai pamenu Krasnojarske dirbusių jaunų žmonių grupelę iš Lietuvos. Jų parašyti palinkėjimai mūsų žygiožurnale buvo vieninteliai parašyti lietuviškai. Beje, 1997 metais Vilniuje minėjime, skirtame Liudo Alseikos 110 gimimo metinių sukakčiai, prie manęs priėjo pagyvenęs žmogus ir pasakė, jog yra vienas iš tų jaunuolių, kažkada sutiktų Krasnojarske... Užbaikalėje susipažinome su čigonais. Jų taboras vežimais keliavo į Birobodžaną - Žydų autonominės respublikos sostinę. Jie mus vadino kolegomis ir klausinėjo ar neturime čigoniško kraujo, kad tike toli nuo namų nuklydome. Pabuvojome ir kariniame dalinyje. Tam, kad kariai mūsų nepražiopsotų, ant kelio buvo pasitatę stebėjimo postą. Dalinyje tarnavo daug lietuvių: klaipėdiečiai Algimantas Sisleskis, Juozas Simonavičius, Vytautas Gricius, kauniečiai Juozas Kubilius ir Ričardas Felcas. Karininkas, tapšnodamas per pečius, džiaugėsi, kad ir “jo lietuviai” tokie pat tvirti ir ryžtingi kaip ir mes. Taigi vien apie susitikimus galima pasakoti daugybę valandų.

Buvote labai stiprūs ir įveikėte sunkumus. Tačiau kiek kartų teko keisti dviračius?

Nė karto. Įtrūkusius dviračių rėmus ir šakes tekdavo dažnai suvirinti - suvirindavo pakelės dirbtuvėse, neprašydami jokio atlygio, tik už “draugystę”. Dažniausiai keisdavome rato stipinus, ypaž po žygio vadovo L.Alseikos žūties. Jis propagavo važiuoti saugiai ir ritmingai. Kai nebeliko kam prilaikyti jaunų “kumeliukų”, tai lenktyniaudavome visur, kur tik šalia vienas kito tilpdavo du dviračiai. Didesniuose miestuose mums dovanodavo atsarginių detalių, tepalo. Kol svečiavomės Iževsko “Metalurgo” gamykloje, jų sportininkai suremontavo dviračius. Novosibirsko gyventojai padovanojonaujutėlaitį dviratį, kurį mes išardėme detalėms. Mūsų plieniniai žirgai randais galėjo prilygti kavalerijos veterano žirgui. Ratų lopymas buvo tapęs kasdieniniu remontu. Stebėtina, kad estas Mati per visą kelionę nepakeitė dviračio kameros - joje nebebuvo sveikos vietos, tai buvo iš lopų sukijuotas naujas gaminys. Kartą Evaldas Seibė norėdamas pasipuikuoti prieš kaimopaneles, nepastebėjo kelio viduryje gulinčio kuilio, įpuolė į jį ir versdamasis per galvą į purvyną, sulankstė priekinį dviračio ratą. Juokais alpo visas kaimas...

Sąlygos vertė būti racionalizatoriais. Už Omsko, įvažiuodami į Barabino negyvenamą stepę, stengdamiesi kuo greičiau ją pravažiuoti, buvome nutarę prakiurusių padangų neremontuoti, o į prakiurusią “pripūsti” vandens... Panašų eksperimentą buvau atlikęs dar Lietuvoje, tik vietoje vandens tada naudojau pieną. “Rūgusio pieno” padangos buvo patvarios.

Ar pamatyti kraštai, patirti sunkumai, pažintys su įvairiais žmonėmis ir jų kultūra nesumažino jūsų jaunatviško entuziazmo?

Žygis manpravėrė akis. Pajutau, kad kelionės yra tikrasis mano pašaukimas. Tikriausia iš visos komandos tik aš vienas likau prisiekęs keliautojas dviračiais. Vėliau aplankiau Pamyrą, Kaukazą, Magadaną... Prisimenu, kaip iš jaudulio trankėsi širdis, kai 1970 m. atlikdamas 5-os sudėtingumo kategorijos dviračių žygį po Šiaurės Uralą, atvykau prie Europos ir Azijos ribą žyminčio obelisko, kur prieš dešimt metų su draugais užkasėme butelį su gražiausiais palinkėjimais ateities keliautojams. Buvo be galo apmaudu, nes “testamento” slaptavietės neberadau: praėjo tiek laiko ir aplinka pasikeitė.

Žmona juokiasi, kad aš pradedu švęsti Naujuosius metus nuo ketvirtos valandos vakaro. Pirmasis Naujuosius metus 16-ą valandą pasitinka Vladivostokas, 18-ą valandą - Irkutskas, vėliau Novosibirskas ir Sverdlovskas, po jų - mes. Su kiekvienu laikrodžio dūžiu prisimenu jaunystėje matytus miestus ir pakėlęs taurę šampano palinkiu jiems klestėjimo, o juose gyvenantiems žmonėms sėkmės.

Buvote ir įvairiaspalvės minios apsuptyje, ir dykynėje, kur pagalbos neprisišauksi. Nakvojote Sibiro taigoje, o Sibiran amžiais tremdavo ne tik politinius kalinius... Ar nei karto niekas jūsų neapvogė ar neužgavo?


Nei karto nebuvome nuskriausti. Nakčiai viską palikdavome prie palapinių lauke, net dviračių į krūvą nerišdavome. Tiesa, kartą Šelechovo gyvenvietėje sustojome pietų. Kai iš valgyklos grįžome prie savo mantos, pastebėjome, kad mūsų kuklūs daiktai ištraukti iš kelioninių maišų. Ant jų gulėjo plastikinė gertuvė su Baltijos jūros vandeniu, kurią dovanų vežėme į Vladivostoką. Laikraščiai ją apibūdindavo kaip “prabangią talpą, gintarais inkrustuotame poliruoto juodo ąžuolo futliare”. Nenuostabu, kad baveik kiekviename susitikime šia gertuve buvo labai domimasi. Matyt, kažkas labai panoro savo akimis pamatyti legenda tapusią “brangenybę”, bet radęs paprastą gertuvę su vandeniu, labai nusivylė...

Eidami geležinkeliu vienoje stotelėje pamiršome laikrodį. Kai pastebėjome, buvo per vėlu. Nebeturėjome vilties jį atgauti - laikrodis brangus daiktas. Buvome jau susitaikę su netektimi, kai pro šalį važiuojantis garvežys, sulėtinęs greitį, šaižiai sukaukė. Mašinistas pro atvirą langą mojo ranka, o delne laikė... mūsų laikrodį.

Gal turėjote kokių ginklų savigynai?

Odiniame dėklike prie diržo nešiojomės valgymo įrankius - sulankstomus peiliuką ir šaukštą. Tai atrodė lyg dėklas pistoletui. Jei koks smalsuolis, pirštu bakstelėjęs į dėklą, paklausdavo ar tai ginklas, mes dirbtinai nutylėdavome, lyg leisdami suprasti, kad apie “tokius dalykus” viešai nekalbama. Dar turėjome kirvuką malkoms pasmulkinti... Čitoje vietinis turistas Vladimiras ne juokais nustebo, kai sužinojo, jog į taigą einame be ginklo ir padovanojo medžioklinį mažo kalibro šautuvą bei tinklą žuvims gaudyti. Atrodo, kad keletą šovinių, gautų su šautuvu, mes kitą dieną per pietų poilsį iššaudėme į kurtinius.

Ar koks žvėris taigoje neišgąsdino?

Kartą visas pulkas “žvėrių” užpuolė... Tai atsitiko Ustj-Tarkos gyvenvietės pakraštyje, Novosibirsko srityje. Sulindome į tamsoje paskubomis pastatytas palapines ir greitai užmigome. Rytą pajutę, kad smarkiai draskomos palapinės, atsibudome ir išgirdome... kiaulių kriuksėjimą. Pasirodo, miegojome visai šalia kiaulių fermos. Kitą kartą laukiniai šunys suėdė tingių budinčiųjų po vakarienės nesuneštą į palapines maistą.

Sibire iš tolo matėme didelį lokį, bėgantį per kelią, jis labiau išsigando nei mes.

Ar tiesa, kad “Rusijoje nėra kelių, yra tik kryptys”?

Iki Gorkio buvo plentas. Pagal planą tokiu keliu turėjome nuvažiuoti 100 km per dieną. Blogesniais keliais - 70 km per dieną. Blogiausia kelio atkarpa - nuo Čitos iki Blagoveščensko. Važiavome geležinkelio pylimu. Pravažiuojantys traukiniai mus paskandindavo dulkių debesyje, užtat nubaidydavo uodus. Važiuoti pylimu geležinkeliečiai drausdavo, pamatę vydavo šalin... Taip pat neleisdavo važiuoti per tunelius ir geležinkelio tiltus. Nebuvo kitos išeities, tik upėje ieškoti brastos, o tunelius apeidavome per viršų. Tada per dieną įveikdavome 30-40 km. Mes ir pėsčiomis nuėjome per 1000 km!..

Amūro srities Tygdos gyvenvietės sportininkai įrašė žygio užrašų knygoje (ją pradėjome Klaipėdoje ir vežėmės visą kelionę) tokius žodžius: “Draugai, esame laimingi galėdami jus pasveikinti, te negąsdina jūsų mūsų purvini keliai, ir pas mus būna sausa. Tegul toliau Jūsų kelią apšviečia ryški Amūro saulė...”

Ar kas nors pakartojo jūsų ekspediciją?

Taip, dar tais pačiais metais...

???

...tik priešinga kryptimi - Valdivostokas-Klaipėda. Motociklininkai iš vladivostoko. Gaila, kad Bratske (toks simbolinis pavadinimas, lyg specialiai skirtas susitikimams) prasilenkėme. Su jais susipažinome tik vladivostoke, pasibaigus abiems žygiams.

1985 metais žygį pakartojo Algirdas Kanapka, pradėjęs jį Vladivostoke. Tai jis padarė vienas(!). Kelerius metus iš eilės Ramiojo vandenyno link, etapais, su savo auklėtiniais dviračiais važiavo mokytojas Viktoras Varnas.

Ar už sėkmingai įveiktą žygį buvote apdovanoti aukštesnės valdžios?

Sutikimo iškilmių metu buvome apdovanoti dekoratyvine medine lentele su Klaipėdos herbu bei užrašu “Žygio Klaipėda-Vladivostokas dalyviui. 1960.V.1-1960.X.9”. Dar suteikė “LTSR liaudies švietimo pirmūno” ir “Fizinės kultūros pirmūno” vardus.

O TSRS turizmo sporto meistro vardas?

Tokį įvertinimą gavau 1977 m. ne už šį žygį, o daug vėliau, už daugybę sudėtingų kelionių, kartu su kitais Lietuvos turistais.

Tai niekas per tiek metų oficialiai neprisiminė žygio? O Jūs ar susitikdavote po žygio su savo draugais?

Susitikdavome vestuvėse... Pirmas vedė turbūt Šimkus, po to važiavome į Estiją, į Matį vestuves. Žvejų kolūkis davė lengvąjį automobilį su maža vėliavėle ant sparno. Važiavome kaip kokie ambasadoriai... Pasimatydavome, kaip sakoma, per tradicines progas - per Liudo Alseikos žuvimo metines ar per minėjimus, skirtus jo gimimo jubiliejams. Kartą Melnragės paplūdimyje žiemą sutikau jūroje besimaudantį esta Evaldą Seibę. Pasirodo, jis apsigyveno Šilutėje ir yra aktyvus “ruonis”.

Oficiali valdžia žygį primiršo. Nebuvo jokių žygio paminėjimų. Gal laikmetis toks buvo...

Nuoširdžiai tikiu, kad smagiausia yra važiuoti paprastais tėviškės keliukais, o ne asfaltuotomis magistralėmis, o 27* man visam gyvenimui išliks širdyje...

* 27 metai - Algimanto Kanšo amžius kelionės metu