Kiekvieno žmogaus teisė
-
Karantino metu, uždarius visas sienas, apsižvalgėme aplink ir keliavome Lietuvoje. Stebino, kad gamtoje visur pilna ženklų draudžiančių statyti palapines. Vasaros pradžioje pasirodė straipsniai apie tai kas yra “stovyklavietė”, kas yra “poilsiavietė” ir kokios baudos, jei supainiosi sąvokas ir pastatysi palapinę. Dėkui dievui, sienos prasidarė ir mes susimetėme kuprines į Norvegiją.
Informacijos centro Geilo miestelyje darbuotoja pirštu vedžiojo po žemėlapį ir maloniai patarinėjo kaip patogiau pradėti mūsų žygį po Handangerviddą. “Sezonas jau baigiasi, daug namelių kalnuose ar tundroje jau uždaryti…” - apgailestavo mergina. Sužinojusi, kad mes turime palapinę, linksmai tarė: “Puiku! Galėsite miegoti bet kur!” Praktiškai tai reiškė, kad mes galėsime pasinaudoti visuotine teise Norvegijoje, kuri vadinama “allemannsretten”. Kas tai yra?
Nuo seniausių laikų Norvegijoje nesijautė didelės centrinės valdžios įtakos. Karalius buvo toli ir žmonės ramiai gyveno savo kasdieninį gyvenimą. Teritorija buvo didžiulė, sąlygos sunkios, niekam perdaug nerūpėjo kas ir per kieno žemę vaikšto. Ši istorinė tradicija išliko iki mūsų dienų. 1957 m. ji buvo teisiškai išnagrinėta ir įtvirtinta įstatymu.
Pažodžiui ši teisė gali būti traktuojama kaip “kiekvieno žmogaus teisė”. Paskui atsirado aiškinimai kaip “teisė klajoti”, “teisė visuomenei susipažinti” ir pan. Visa Norvegijos žemė apibrėžta dviem sąvokomis: utmark (kas reikštų teritorijas už ribų) ir innmark (kas reikštų teritorijas vidinėse ribose). Teritorijos vidinėse ribose - tai dirbama ar kitaip naudojama žemė, gyvenami sklypai, pastatų teritorijos ir pan. Teritorijos išorinėse ribose - tai nedirbamos ir negyvenamos teritorijos. Tokių teritorijų Norvegijoje pilna: kalnai, tundra, miškai, nacionaliniai parkai ir t.t.
Juose galima laisvai vaikščioti, statyti palapines ir miegoti, rinkti grybus, uogas ir t.t. Aišku, visai tai laisvei reikalinga atsakomybė - niekam ir niekaip nepakenkti, elgtis supratingai ir atsakingai. Pvz. yra reikalavimas, kad palapinę galima statyti tik už 150 m nuo artimiausio pastato. Jei tai privati teritorija, miegoti palapinėje galima vieną naktį, o paskui reikia gauti savininkų sutikimą (apribojimas negalioja kalnuose ir nac. parkuose). Žvejybai reikalingos licenzijos (gėluose vandenyse), laužus miškuose galima kurti iki balandžio 15-os ir po rugsėjo 15-os. Per dirbamus laukus galima keliauti tik žiemą slidėmis. Protingai elgiantis šie apribojimai visiškai netrukdo keliauti.
Taigi, kiekvieno žmogaus teise gali pasinaudoti visi gerbdami vienas kitą. Aišku, pasaulis ne be bepročių, bet tai jau būtų kita istorija.
Handangeviddoje orai nelepino, bet iš esmės mums sekėsi - dažniausiai rasdavome gerą vietą palapinei - su vaizdais į kalnus, tundrą, ežerus ir upes. To linkime ir kitiems keliautojams!
Vilko takas
