Naujametinė dykumos saulė

Naujametinė dykumos saulė

Salala - miestas Omano sultonate Dofaro regione - nuostabi vieta praleisti mūsų drėgnas, šaltas žiemas. Baltas, švelnus, vėjo nuo Arabijos jūros pustomas smėlis, beveik alinanti saulė - mes, sušalę Lietuvos pajūryje, to ir norime. Nesame tokie ištvermingi, kad galėtume pereiti dykumą pėsčia, nešini kuprinėmis su vandeniu ar su kupranugariais, kaip rašytojas keliautojas Vilfredas Thesingeris knygoje “Arabijos smėlynai”. Darome paprasčiau, bet mums ne prasčiau - išsinuomojame visureigį trims naktims ir važiuojame ieškoti tylos, smėlio spalvų ir karščio ribų.

Viešbutyje, labai malonūs ir mandagūs darbuotojai primygtinai sakė, kad į dykumą važiuoti be vietinio negalima, pasiklysime, pražūsime, išdžiūsime, reiks ieškoti, gelbėti… Gal ir taip, jei nesi keliavęs… Pakeliui į dykumą Rub al Khali (arabiškai “tuščias ketvirtis ar kampas”), didžiausią smėlio dykumą pasaulyje, prisiperkame daug vandens, pilną bagažinę, po penkis šešis litrus žmogui dienai. Dykumoje, net nevaikštant ar sėdint mašinoje, su prakaitu išgaruoja viskas. Temperatūra Salala prieš Naujus Metus siekė ne mažiau 30 laipsnių karščio.

Nuo Salala iki paskutinio kaimelio Šišr važiuojame asfaltuoti keliu. Paskui stoja dykuma ir lieka tik kelias per suplūktą smėlį. Omane ištisi plotai, kur tik akys mato, dykumos. Matosi, kad važiuota greičiausiai turistų, ir be abejo, kariškių. Kelio paviršius vietomis kietas, pilkas, iš toli atrodo, kad tai druska. Bet ne, tai žvilgus kvarcas. Kuo toliau nuo Šišro, tuo kopos aukštėja, auga nuo pustomo smėlio, atstumai tarp kopų didėja. Stovi didžiuliai, nežinia kiek metru, smėlio kalnai. Pro automobilio langą atrodo, kad eitumei pavaikščioti, ar gulėtumei po saule, bet užtenka sustoti nupaveiksluoti ir supranti, kad vėsioje mašinoje vidurdienį geriau. Vakarop stojame. Karštis jau malonus, saulė krypsta, bet šešėlio nėra. Statome palapinę, pučiame kilimėlius. Bus minkšta nakvynė ant smėlio. Kai jau viskas nakvynei paruošta, kai susėdome vakarienei, nustojo šnypšti “Primusas” - suvokėme, kad aplink jokio garso. Tylu, atrodo, girdi savo mintis.

Pirmasis saulės sutikimas ryte išmokė greit susirinkti mantą. Turi skubėti, kol saulė neužkaitino kraujo iki virimo. Važiuojame gilyn į dykumą. Peizažas keičiasi, dėl geležies oksido smėlis įgavo rausvą, oranžinį atspalvį. Turistų nesutikome, tik prasilenkėme su kariškių mašina su kulkosvaidžiu ant stogo. Matomai patruliuoja, nes visai netoli Jemeno siena. Važiuojame gilyn į smėlynus link Saudo Arabijos sienos.

Nusprendėme, kad šiandien važiuosime trumpiau, bandysime polisiauti: gulėsime, skaitysime, plepėsime, o gal eisime pasivaikščioto po kopas ir mėgausimės nieko neveikimu. Viskas pavyko, bet tik todėl, kad nuo žiaurios žiemos saulės gelbėjo ištemptas tentas. Ir toks karštis dieną prieš Naujus Metus! Palapinės pastatytos, išsikrovėme mantą, valgome, gulime, tik sunkiai skaitosi, akys merkiasi… Visi pabudome staiga, kai jau reikėjo su tentu gaudyti šešėlį. Nei įkyrių musių, kurios neleistų užmigti, nei vabzdžių... Be tento būtume sudegę. Pasivaikščioti išėjome vakarop. Smėlio milžinai nutolę vienas nuo kito, palipus ant kopos matosi tarsi banguojanti ryškiai oranžinė smėlio jūra.

Keliamės neprašvitus, tik taip gali pavaikščioti kopose nebijant saulės. Kopti smėliu sunkoka, du žingsniai pirmyn, vienas atgal. Spėjome, pasitikome raudoną dykumų saulę. Pokalbiai virš dykumos tylūs, iš pat sielos gelmių, tik apie tai, kas svarbiausia gyvenime.

Patekėjus saulei kopos “išbąlo” - nuo šviesos žaismo keičiasi ir kopų spalvos. Dabar jos šviesios, vos ne baltos, tarsi morenginis “Pavlovos” pyragėlis. Pakeliui į oazę (toks šiandienos tikslas - gal net išsimaudysime po karštu šaltinio vandeniu) radome paliktą sunykti sunkvežimį, vargšas užstrigo smėlyje prieš kokį 50 metų - naftos paieškų likutis. Oazę privažiavome. Viskas žalia, bėga karštas vanduo, aišku, jau iš artezinio gręžinio vamzdžio. Po medžių paunksme sudribęs būrys vietinių vyrukų iš “kara”, o gal “mara” tautelių - išdidžiai pabrėžia savo tautiškumą. Vieni verda pietus, kiti maudosi. Pamatę mus, maudynes greitai baigė ir pakvietė pietų. Atsisakyti negalėjome. Linksmi, smalsūs ir kaip visi jauni vyrai, blevyzgos! Testosteronas sklandė ore. Ačiū dievui, atvažiavo nieko nesivaržantys vokiečiai. Puolė maudytis nuogi netoli mūsų - moterų. Arabams labai nepatiko, jie tai priėmė kaip nepagarbą mums visiems. Kalbos ir dėmesys nuo mūsų persikėlė ant vokiečių ir mes draugiškai atsisveikinę, galėjome išvažiuoti.

Paskutinę naktį sustojome prie didžiulio smėlio kalno. Kopos tarsi išdygusios iš plokščio, kvarcuoto pamato - galingos, stačios. Po rutininio palapinės statymo, vakarienės, arbatos virimo ant dujų, nusprendėme susikurti laužiuką. Pasirinkome vėjo prilaužytų ir nežinia iš kur atneštų šakelių, jaukiai įsipatoginome. Tamsu, lauželio šviesa meta mistišką atšvaistą ant kopos šlaito. Mėgaujamės ramiais pokalbiais, nakties tyla. Tik staiga pasigirsta mašinos variklio garsas, šviesos artėja, mūsų - moterų - akys iš baimės didėja... Atvažiavo omaniečių šeimyna. Pasirodo ir mes juos išgąsdinome su savo laužo šviesa vidury dykumos. Pasidomėję kas ir kaip, pasivažinėjo nakties tamsoje po aplinkines kopas (arabai labai mėgsta jas paniokoti…) ir viskas nutilo.

Paskutinis rytas dykumoje. Iki Salala apie 250 km. Šiandienai, Naujų Metų sutikimui, iš Lietuvos vežėmės šampano, bet iššauti jį dykumoje būtų buvę per daug triukšmo… Grįžtame į viešbutį.

 

Autorius: Sabina Jankauskaitė