Nevado Pisco - laukimas

Yurac Corral (aptvaras)
Sustojome nuostabaus grožio stovyklavietėje: tarp kalnų, šalia didelio ežero pilno paukščių, tikriausiai ir žuvų. Kol saulė - šilta ir jauku, bet vakarop darosi šaltoka. Tik maisto palapinėje smagu: vakarienė, karšta arbata, pokalbiai. Naktis palapinėje - su šerkšnu, apšąlo viskas.
Tamsoje “siautėjo” naktinės karvės. Keistai, gal net baugiai juokingai atrodė tarp palapinų besiblaškančios karvės, vogdamos ne vietoje paliktus rūbus ar batus. Pranas, kamuojamas nemigos, spėjo pagriebti Ilonos gražiąją basutę, Marius - vos ne iš karvės skrandžio ištrauktė savo apsiaustą, visą seilėtą, glitų ir apvirškintą… Dieną karvių nesimato, o naktį jų pilna, girdi jų žingsnius, šnopavimą, net užuodi iškvėptą orą. Truputį baisu, kad neužkabintų ragais.
Ryte persirūšiavome daiktus, rūbus ką nešimės į viršūnę. Ko nereikės pakilimui, paliksime prie ežero. Dešimtą valandą išlingavome. Yurac Corral yra 3900 m. aukštyje, mums pakilti reikės į 4600 m. Vyrams dar aukščiau - į viršūnę. Iš pradžių buvo smagu, lengva, skraido kondorai, šildo saulė. Kilome, kilome, kilome…Vietomis stačiau, bet nieko pavojingo, tik visą dieną kilome. Pagaliau “Refugio Peru”. Namelis pastatytas italų lėšomis, taip ir atrodė, kaip Europoje. Tikra palaima, kad viduje nieko nebuvo, tik mūsų grupė ir personalas. Tuoj gavome arbatos su kokos lapais. Tikime, kad ji mus taip greitai atgaivino. Atsidrėbėme į minkšas sofas, grojo europietiška muzika (pasirodo, kad jos pasiilgome…), o Dima pasidžiaugė, kad labai mėgstamas jo atlikėjas. Ir dar palaima - po dviejų savaičių prakaito buvo karštas dušas. Vyrai ruošėsi naktiniam išėjimui į viršūnę Nevado Pisco (5750 m).
Tyliai pabrazdėję išėjo 1 val. nakties. Likome dviese su Ilona toliau miegoti. Tylu, jokio šurmulio. Po pusryčių nusprendėme , kad eisime prie ledyno pasivaikšioti ir tuo pačiu pasitiksime grįžtančius nuo viršūnės vyrus. Visai šalia namelio radome kuluarą ir grandinę, kuria jie leidosi link ledyno, ir kuria turės pakilti grįžtant. Lauksime čia. Jautėme, kad bus smagu ir mums, ir jiems. Suskaičiavome kada turėtų pasirodyti - jau kaip ir laikas, bet gal užtruko, neskubėjo…
Praėjo valanda. Jau matome per ledyną aukštai ir toli einančius žmones, skaičiuojame - mūsų. Laukiame. Laukimo vieta gera, matosi iš toli ir iš viršaus, kito kelio nėra. Netikėtai tolumoje pasirodė keturi vyrukai. Bandome įžiūrėti ko nėra, jau nerimas kanda širdį. Įžiūrėti savų niekaip negalime. Tik kai grupė pakilo iki mūsų, supratome, kad mes labai norėjome, kad tai būtų mūsiškiai - apsirikome, perujiečiai. Bandome klausti, ar dar buvo kita grupė. Sako, taip, sutikome, bet jie “arriba”, į viršų lipa! Na galvoju, gal mano ispanų sumenko, kažko nesuprantu - negali būti, kad dar negrįžta. “Grįš po kokios valandos”. Na ką gi, deginsimės toliau. Praėjo valanda, antra, vėl nėra. Laukti sunku, jau nebesideginame. Drebulys nuo įtampos, neleidžia net galvoti, jokio atsipalaidavimo. Nusileidome į refugio. Personalas irgi nustebę, kad kad taip ilgai negrįžta. Jaučiame, kad kalba apie mus, vis žiūri į mūsų pusę, kažką tariasi. Mus ima šiurpas… Pradėjo temti. Kvaila mintis, dieve, ką pasakysiu vaikams! Saulius įlipo į Huaskaraną, ir ne tik, o čia Pisco Nevado…
Kai su Ilona pamatėme švieseles ant šoninės morenos, apsikabinimone ir apsiverkėme. Visas namelis aptarinėjo, kodėl taip ilgai užtruko, gidai labai geri… Bet jau nebesvarbu kodėl, svarbu, kad nusileido. Mikaeliui kylant kuluaru nukrito akmuo, prakirto nosį, visas kraujuotas. Vyrai pervargę ir ištroškę. Ramūnas net valgyti nenorėjo, iškart užmigo…
Išgyventą alfą ir omegą vainikavo Pranas. Vakarienės metu “Frančesco rico”, apimtas euforijos ir meilės gyvenimui, šūktelėjo: “Alaus - statau visiems!“ Buvo labai linksma!

Kopėjų komentaras:

Kodėl taip atsitiko? Nevado Pisco nėra labai sudėtinga viršūnė. Tiesa, maršrutas labai ilgas, varginantis. Pakilus ant šoninės morenos, tenka bjauriu trupančiu kuluaru nusileisti į buvusio ledyno lovį, jį pereiti ir vėl užkilti. Toliau tamsoje, pasišviečiant prožektoriais, reikia gerai pataikyti į patogią vietą kur būtų galima užkilti ant ledyno. Čia buvo mūsų pagrindinė problema ir mes praradome daugiau kaip dvi valandas. Tolimesnis maršrutas vingiuoja ledynu tarp sušąlusių plyšių ir techninių sunkumų nėra. Aukštis didėja ir greitai bėgti nepavyksta, bet iš lėto pasiekiame viršūnę. Oras puikus, vaizdai nuostabūs. Leidžiantis sniegas jau suminkštėjęs, einame kitu keliu aplenkdami plyšius. Gerokai toliau ir ilgiau, bet saugiau. Taip prisideda dar pora valandų. Kai pasiekiame ledyno kraštą, tampa aišku, kad reikia skubėti, nes iki tamsos galime nespėti iki kuluaro, kuriuo teks vėl pakilti - tamsoje būtų labai ne koks variantas… Skubame, skubame, temstant pakylame kuluaru - paskutinis jau beveik tamsoje. Spėjome! Nuo morenos gūbrio jau matosi namelio šviesos. Įsijungiame prožektorius ir po pusvaladžio jau mus pasitinka su džiaugsmo ašaromis!

VILKO TAKAS