Uralo dienoraštis

Išlipant iš traukinio į Eleckį – dievo užmirštą kampelį pagal geležinkelio liniją netoli Vorkutos - mus išlydėjo visas vagonas, o bendrakeleiviai ukrainiečiai, gal iš gailesčio net atidavė stiklainį vyšnių uogienės. Išlipus kiek akys mato - lygi tundra ir kalnų nė užuominos. Oras ramus, be vėjo ir keistai šilta. Šliuožiame tundra, sniego mažai, vietomis net kyšo pernykštė žolė. Pradeda lynoti! Prakeikimas, tik lietaus slidžių žygyje mums ir trūksta! Termometras rodo +1,4 C. Visi juokiasi, kad kablelis prišalė. Tolumoje auga keli nedideli maumedžiai, juos pasiekę stojame. Kyla didelis vėjas ir artėja pūga. Pjaustome sniego blokus - statysime sienutę. Maumedžių “miškelis” labai jau “skystas” ir vėjo kiaurai perpučiamas.

- …Ir gyvenau aš puikiame mieste - Bagdade, kol velnias manęs nesugundė keliauti… - Arvydo citata iš Sindbado kelionių tampa mūsų leitmotyvu.

Palapinėje naktį buvo šilta ir nesigirdėjo knarkimo. Galvą buvau apsiklojęs pūkuote ir palikęs tarpelį kvėpuoti - grynas oras ir šiluma! Palapinė kažkaip susmukus ir prispaudus mane kaip oloje. Lauke labai didelis vėjas. Ryški saulė per sniego miglą. Lėtai pradedame kilti gūbrio link. Sniego beveik nebėra, grynas ledas. Vėjas pažeme neša sniegą, rusiškai “poziomka”. Sniegas pustomas apie 20 cm nuo ledo-sniego paviršiaus, lyg vanduo teka apie nelygumus ar kojas. Pažiūrėjus į tolį atrodo, kad visas paviršius “plaukia” kaip srauni sniego upė.

Eiti darosi vis sunkiau, vėjas stiprėja, slidės praslysta ant ledo, kartais net šonu važiuoji stumiamas vėjo. Tai jau ne lengvas pasislidinėjimas, o sunkus darbas. Nuotaika pasitaiso - mes judame į priekį! Prišliuožėme akmenuotą gūbrį. Su slidėmis jokių šansų. Einant ir katės praverstų. Rišu slides prie rogučių ir viską tempiu. Rogutės gerai slysta per akmenis, bet atsiranda nauja bėda. Pririšus slides pasikeitė rogučių svorio centras ir jos pradėjo dažnai verstis. Kol apsisuki, atverti, sutvarkai, o jos po 20 m vėl griūva…

Dar viena keterėlė. Siaubinga audra. Tolumoje matosi kalnagūbris ir tarp debesų atplaišų, sniego gūsių retkarčiais pasirodo Pajeris. Kalnagūbris atrodo išaugęs bekraštėje ledinėje tundroje. Tarp kalnagūbrių atsiranda lyg ir užuovėja, ramiai kylame aukštyn. Pradeda po truputį temti, šąla, bet vietos nakvynei dar nesimato. Pasiekiame ežeriuką, sniegas nuo ledo nupustytas - ledas labai žydras. Šiaip taip apsiprendžiame dėl stovyklos vietos ir neskubėdami tvarkomės.

Paaiškėja, kad aš su Arvydu budžiu - sudie, ramybe! Degikliai šaltyje dega labai blogai, tiksliau vienas iš jų. Antrasis nedirba visiškai ir atlieka krovinio vaidmenį. Vandens niekur nėra - ledas ant ežeriuko labai storas ir prasikirsti jokių šansų. Sniegas tirpsta lėtai, tirpdome ir tirpdome. Jau sutemo, visi sulindo į palapinę ir miega. Verdu pasišviesdamas prožektoriumi, iš puodo virsta garai, maišau apgraibomis. Beriu razinas, abrikosus. Jaučiu, kad daugiau negu planuota, bet bus skanu. Baigiam prieš dvyliktą. Sako, kad labai skanu, tik manau, mus giria todėl, kad ilgai knisomės.

Pabundu 03.30 val. - per anksti, vėl užmiegu. 05.30 - pats tas. Žadinu Arvydą, išsirangau į lauką - labai šalta - kaičiu puodus. Išlenda Arvydas, markstosi ir šiaip taip bundasi. Lauke toli toli - kažkur virš Eleckio - debesų juosta. Kol kas ji negrėsminga, nors iš lėto juda mūsų link. Po valandos sniegas puode jau aptirpęs. Puode viskas vyksta labai lėtai, o debesys artėja greitai ir darosi aišku, kad niekur neišeisime. Puodai vis tebešyla… atrodo, kad niekada nebaigsime virti.

Algis nerimsta ir eina pasižvalgyti Pajerio link. Po geros valandos grįžta ir praneša, kad “ten velniai šoka”. Rimtą įspūdį palieka ir kalnas į kurį buvo įkopęs anksčiau.
- Gal buvau jaunesnis ir drąsesnis?.. – svarsto nurimęs.

Su Arvydu baigiam budėjimą ir griūvam į palapinę. Prasibundu nuo vėjo ir plazdančios palapinės triukšmo. Lauke žemė maišosi su dangum. Bet ne bėda - stovime prie kalno, galime laukti giedros ir startuoti aukštyn, kai tik galėsime. Arvydas skaito, laikas eina, palapinėje šilta, nors lauke tikras uraganas. Nutrūko pora palapinės virvelių, nugriuvo dalis sniego sienelės. Patamsyje statome dvigubą sienutę, aukštiname, bet palapinę vistiek drąsko taip, kad tenka sustoti ir visa jėga laikyti. Viskas maišosi kaip pragaro katile. Greitai temsta, akis aplipina sniegas, prakaitas žliaugia, pūgoje sunku judėti. Pagaliau turime tvirtą sniego sieną, pasiruošę gynybai.

Diena keičia naktį, naktis - dieną. Laikas neturi ryškių atskaitos taškų, visą laiką gulime, užkandžiaujame ir sekame senas istorijas. Algis vis puoselėja mintį eiti žemyn. Vienu metu lyg nuskamba neaiški komanda - eisime. Išlendu iš miegmaišio, apsirengiu, apsiaunu batus, bachilus, pakuojuosi daiktus ir… sėdžiu. Kiti kažkaip nereaguoja, man darosi šalta, ėjimo entuziastų nesimato. Klausiu, ar eisime? - Arvydas juokiasi ir jau subtiliau klausia “ar tokiu oru mums būtina yra išeiti?” Algis iškiša nosį iš palapinės ir noras eiti prapuola. Aplink supustyta virš metro sniego, bet palapinėje šilta. Tiesa, mano pusėje (guliu prie krašto) supustytas sniegas iš lauko spaudžia mane į palapinės vidurį, mažėja vietos. Bet nėra to blogo kas neišeitų į gerą - per pusnį nebesijaučia audinį košiančio vėjo. Pasvajoju, kad rytoj audra nurimtų, būtų galima bandyti į Pajerį… Išgeriam po gurkšnelį spirito, medaus su citrina ir savijauta nuo geros pakyla iki puikios.

Naktį atsibundu, nes palapinės audinys plaikstosi man per veidą - matau apatiniais vilkintį Arvydą stovintį palapinės viduryje. Per didelį vėją neatlaikė ir lūžo centrinė palapinės atrama. Rolandas jau riša dvi slides į krūvą ir daro naują atramą. Po dešimties minučių jau tvarka ir vėl palaimingai nugrimstame į sapnus.

Prie Pajerio ilgiau sėdėti negalime, rytoj būtinai turime išeiti. Mūsų lauks Charpe žiemos šventėje ar kažkokiose varžybose. Šio renginio negalime praleisti ir privalome išeiti. Ką jau darysi, kopti į Pajerį negalime. Esame šalia ir reikia tik sulaukti oro. Gaila…
- Kiek gali tęsti audra? - Vitalijus bando sukurti kažkokią statistiką, - dvi-tris dienas?
- Gali ir dvi-tris savaites… - bendra nuomonė nepaguodžianti.

Rytas vėjuotas, bet jau ne uraganas. Saulė ir baltas sniegas akina. Pagaliau "plyšys" audroje! Algis vėl pilnas entuziazmo - judame žemyn! Dabar svarbiausia atsikasti visus daiktus iš po sniego. Nuotaika puiki, kasame ir kasame. Kai ką tenka ledkirčiu iškapoti iš suledijusio sniego. Palapinė apšalusi ir sulansčius dvigubai didesnė ir sunkesnė - kaip skardinė ir vos telpa man ant rogučių. Pradedame leistis šviežiu sniegu. Nusileidimas nestatus ir slysti labai smagu. Leidžiamės dvigubai-trigubai greičiau nei kilome. Slėnis išplatėja ir išeiname į priekalnių tundrą. Labai gražūs kanjonai, daugiau minkšto sniego, didžiuliai karnizai. Leidžiantis vėl sunku suvaldyti rogutes. Jos verčiasi, slysta, neleidžia čiuožti. Kartais aplenkia slidininką ir bando nutempti šlaitu. Atkabinu ir paleidžiu savarankiškai čiuožti lėkštu šlaitu žemyn. Puiku! Pasiekusios gilesnę pusnį rogutės sustoja.

Kalnai liko už nugaros. Šąla. Tolumoje matosi upės slėnis ir nedidelis miškelis. Slėnyje ramu ir jokio vėjelio, nakties audra atrodo tolima ir netikroviška. Ant maumedžių sukabiname sudrėkusius daiktus, šąlant turėtų greitai išdžiūti. Nuotaika, lyg žygį jau būtume pabaigę. Dangus raudonuoja, temsta… Staiga Vitalijus sustoja ir skaičiuoja: penki, dešimt, dvidešimt… keturiasdešimt keli ir dar daugiau! Baltų zuikių kolonija!

Iš ryto tolumoje matome horizontalų brūkšnį - geležinkelis. Akylesni lyg ir traukinį mato. Stotelė dar keletą kilometrų į priekį pagal geležinkelį - Algis
vargdamas su prastu žemėlapiu orientuojasi puikiai ir paklaida labai nedidelė. Tiesiog neįtikėtina! Sulaukiame traukinio - viduje palaimingai šilta. Po nakvynių lauke tokia šiluma yra per didelis pasikeitimas. Sėdint vagone už lango spindintys sniego kalnai nebeatrodo šalti ir svetimi. Geležinkelis kerta Uralo kalnagūbrį, priartėjame prie kalnų ir traukinys persirita į Aziją. Žadėto ženklo, skiriančio Europą nuo Azijos, pakelėje nepastebime.

Charpe visa govėda išvirstame iš vagono. Turėtume prisiglausti Algio draugų žiemos šventėje. Viltys pasiteisina su kaupu - mūsų jau laukia. “Lietuviai?!” - entuziastingai klausia vyras. “Mes jūsų laukiame jau trečia diena. Pergyvenome dėl jūsų ir cerkvėje meldėmės. Manėme, gal kokia nelaimė, kad vėluojate… Grupė iš Karelijos nusiėmė dėl blogo oro, kažkas susirgo Peterburgo grupėje, taip pat nusiėmė… Šiemet siaubingas oras - kaip ir sugebėjote ateiti?!” Mes tokio priėmimo nesitikėjome - kas gi čia mūsų galėtų laukti kažkokiame Charpe? O pasirodo… Šįkart mums pasisekė!

O toliau prasideda linksmoji dalis, bet čia jau būtų kitas pasakojimas!

Autorius: Saulius Rudnickas