Šeštadienis

Spalio 11 d.
Naktis Chele kaime (3050 m).
Šiandien šeštadienis - išeiginė diena namuose…
Mustango gyvenimas varganas, bet mes turėjome karštą dušą, sotų maistą ir šiltą nakvynę. Standartiškai keliamės 7 val., diskutuojame pusryčių meniu tema, išeiname po valandos. Einame kaimo pakraščiais per obelų sodus ir grikių daržus. Prieš vykstant į Mustangą atrodė, kad obuoliai auga tik pas mus. Vakar kaimelyje Liminą ir Bronių vietiniai privaišino obuoliais - dabar visi skanaujame. Aplink nenusakomo grožio peizažai - sausi blyškūs dykuminiai kalnai, ilgas ilgas aukštai iškeltas tiltas, čiortenai, kalvelės, kaip smėlio pilys, akmenuoti šlaitai, Anapurna, Nilgiri… Išėjome į žalią slėnį ir atsivėrė mūsų perspektyva - Chorate perėja apie 3800 m. Didžiąją dalį nuo Chele 3050 m, kokius 500 m, jau iškilome, liko apie 250 m. Užlipome. Kaip dažnai būna kalnuose, norisi pasėdėti, bet pučia vėjas. Čia, Mustange, po pietų jis pučia visada. Sulaukę visų draugų, pradėjome leistis į Syangboche.
Nenuilstantis varikliukas Limina pasileido pirma, Pranas nori aplenkti. “Tu man keli dulkes ant objektyvo” - triukšmauja Pranas, Limina - “o tu sustoji staiga ir atkiši lazdas, vos nepasismeigiau!” Taip besiginčydami ir lenktyniaudami pagavo gerą tempą ir dulkes kelia jau abu. Kaip vaikai pasileidome nuo kalno visi, pasijuokdami, pasizyzindami. Tiesiog bėgte pasiekėme tarpeklio dugną. Kryžkelė - į kairę vienuolių ola Chungsi (dabar ten gyvena du vienuoliai), į dešinę - mūsų nakvynė Syanboche kaimelyje. Diena ilga, einame jau 6-7 val., pavargau ir aptingau. Galvoju, kad neisiu, paliksiu vienuolius ramybėje, palauksiu ant akmenėlio. Viktoras bando motyvuoti - “ola, tai šiandienos razina, būtinai reikia.” Na, šiaip ne taip, atėjau. Senukai piligrimai garsiai meldžiasi ritmišku “Om Mani Padme Hum” bubenimu, panašiai kaip “Tėve mūsų” (bent jau taip Liminai pasirodė). Dvasinga nuotaika įkvėpė eiti toliau. Galvoju, jei tie senukai nueis, tai ir mudvi su Ilona nueisime! Bet, pajudėjus Syangboche link, pamačiau, kad tie senukai grįš visureigiais! Kilome įkyriu kampu, po truputį aukštyn aukštyn aukštyn… Takas aiškus, visi prasiskirstė, likome su Irena dviese. Va taip su švelnia Irenos “prievarta” išlipau iš tarpeklio, toli toli matėsi kaimas. Kai iš kaimelio atėjo Saulius, Irena mus paliko ir nuskubėjo į nakvynės vietą. Saulius netrukus išėjo pasitikti atsilikusių - netrukus pradės temti, neaišku ar jie turi prožektorius. Prie jo prisijungė Dypakas, nešikai. Likau viena! Pašaukiau Ireną, bet slenkanti tamsa sugėrė pavargusį mano šūksnį. Viliuosi, kad vilkų čia nėra… Į kaimą atėjau tamsoje, nameliai vienodi, neaišku kur eiti… gerai, kad vietiniai žmonės parodė kur mes miegosime.
Diena buvo ilga, ėjome apie 11 val., bet buvo labai smagu.
Tokie tie  šeštadieniai…

Sabina