Nauja knyga: Bronislovas Matelis “Išgyvenimo dienoraštis”

Ir štai įvyko stebuklas! Labai didelis stebuklas! Buvo kaip niekad giedra ir tolumoje už kelių nedidelių kalvelių Julija aiškiai pamatė šlaite turistų pramintą takelį. Jis, aišku, buvo dar toli priekyje ir kiek aukščiau, matėsi šlaite lyg gyvatė vingiuojanti linija, tačiau tai tikrai buvo takelis, pirmas po daugybės ilgų sekinančių dienų! Jis suteikė vienišai keliautojai dar daugiau vilties ir jėgų.

Julija jau buvo gerokai pakilusi, atsiplėšusi nuo žmonėms svetimos upės, beveik išėjusi iš kanjono, bet tai nereiškė, kad tas takas jai jau ranka pasiekiamas. Kelią vėl pastodavo lyg stebuklinėje pasakoje staiga priešai išdygę didelį akmenys ar nedidelės uolos, krūmai, nedideli gūbriai. Teko vėl lipti ir leistis uolomis, apeiti, brautis per laukinių agrastų ar kitokius, labai dygliuotus krūmus. Jie labai badė, buvo ilgi ir plačiai išsiraizgę, siekė ir skaudžiai raižė net veidą.

Dar viena naktis praėjo greitai, Julija vis galvojo apie takelį, kurį tolumoje buvo mačiusi. Gal nepasivaideno? Kai kitą dieną jai nebepavykdavo brautis stačiomis, Julija puldavo ant žemės ir ropodavo keturpėsčia. Taip krūmai mažiau badė. Bet vis tiek labai skaudėjo – kūnas buvo nusėtas mėlynėmis, gausybe kraujosruvų. Apie drabužius apskritai sunku buvo ką nors pasakyti – ant kūno buvo likę tik neaiškūs krauju suvilgyti skarmalai.

Pasilenkusi prie vieno upelio atsigerti, Julija pastebėjo netoli jos kranto surūdijusią konservų dėžutę. Šiaip keliautojų tokie radiniai nedžiugina, greičiau atvirkščiai, pykdo dėl teršiamos gamtos, tačiau Juliją nudžiugo, nes tai buvo ženklas, kad kažkada žmonės čia buvo užklydę. Vadinasi, gal jie ir dabar yra kažkur netoli, gal jai bus lemta išsigelbėti?!

Ir štai tokia – kruvina galva ir kruvinais skarmalais, mėlynėmis nusėtu kūnu, įdubusiomis akimis, visiškai išsekusi, apie 38 dienas nieko nevalgiusi Julija žengė į takelį. Jis prieš keliautojos akis išdygo visai netikėtai, atrodė, kad tai jis priartėjo, o ne ji iki jo vakar visą pusdienį ir šiandien tiek pat laiko brovėsi. Julijai reikėjo džiaugtis, bet ji tik karštligiškai dairėsi, nežinodama į kurią pusę jai dabar reikėtų eiti. Į abi puses nesimatė nieko realaus – jokių pastatų ar žmonių. Proto sraigteliai irgi sukosi sulėtintai – vis dar neleido suvokti, kad eiti reikia žemyn, ten, kur matosi slėnis, o ne vėl kankinamai kopti kalnų viršūnių pusėn.
/…/
Kiek paėjusi keliuku ir šiek tiek pakilusi aukštyn, vieniša keliautoja pamatė priešais ateinančią, kaip jai tuo metu pasirodė, labai gražią moterį. Ji ėjo neskubėdama, lyg būtų išėjusi iš stovyklos pasivaikščioti. Jauna moteris buvo apsirengusi lengvais vasariniais drabužiais ir nebuvo panaši į alpinistę – rankose laikė kažkokią knygą, buvo užsimetusi nedidelę kuprinėlę ir atrodė šiek tiek užsisvajojusi, todėl Julijos ji iš karto nepastebėjo.

"Ji tikrai buvo labai graži, nors... tuo metu ir sutiktas velnias man galbūt būtų atrodęs dieviško grožio. Aš pribėgau prie jos ir pradėjau sakyti, kad noriu valgyti, kad vienas draugas išėjo ir negrįžo, gal ji ką nors apie jį žinanti, kad dar vienas laukia pagalbos, – susitikimą su jauna moterimi prisiminė Julija. – Tačiau ta moteris, pamačiusi mane tokią išsekusią ir kruvinų žaizdų subjaurotą, iš pradžių net aiktelėjo, atšoko, labai išsigando. Vėliau ji ištraukė iš savo kuprinėlės visą maistą, tvarkingai jį padėjo ant žemės ir laukė, ką aš dabar darysiu. Atrodžiau lyg laukinė."

Iš šalies tai galėjo priminti keliautojo ir plėšiko susitikimą, kai plėšikas kažko paprašo, o išsigandęs keliautojas viską tvarkingai išdėlioja ant žemės ir leidžia rinktis, ko jis tik nori. Julija tąkart paėmė vieną meduolį, pusę jo atsilaužė, o kitą pusę padėjo atgal. Po to dar išgėrė iš termoso įpiltos arbatos puodelį. Tada nepažįstamoji atsitokėjo, paprašė Julijos palaukti toje pačioje vietoje, niekur nejudėti, o pati nuskubėjo žemyn šauktis pagalbos. Pakeliui ji sutiko savo draugus, pranešė neįtikėtiną žinią jiems, o šie nuskubėjo ieškoti gelbėtojų.