Erikas Laiconas 'Vidurdienio tamsa'

Bebaimis nuotykių ieškotojas Markas keliauja po vietas, kurios žemėlapiuose žymimos kaip “baltos dėmės”. Ši knyga - pasakojimas apie maliarijos persekiojamą ekspediciją į centrinę Borneo salos dalį. Markas meta iššūkį kartografams, traukdamas ieškoti “Borneo laukinių” - džiunglių gyventojų genties, kurios egzistenciją patvirtina tik mitai.
Drauge su kelionės bičiuliu Polu jis irkluoja žemėlapyje nepažymėta upe į vadinamąjį dvasių pasaulio slėnį - ten, kur net žiauriausi salos “galvų kapotojai” prisibijodavo žengti. Perėję per kalnus, kuriuose nėra pabuvojęs joks kitas vakarietis, jie skverbiasi vis gylyn į kerštingas džiungles.
Kelionėje jų laukia laivo sudužimas, maliarija, dizinterija, alkis ir badas, siurbėlės, nuovargis, prievartinis besaikis alkoholio vartojimas ir baisus šokolado ilgesys!
 

Ekspresyvi, nenuobodi knyga. Trumpuose dienoraščio įrašuose - apkeliautų šalių žmonių papročiai, gyvensena, požiūris į kitų tautybių keliautojus. Veiksmas vyksta ne oficialioje, o paprasčiausių, kartais skurdžiausių žmonių aplinkoje. Autorius nestokoja subtilaus, kartais kandaus humoro jausmo, ypač aprašant pačių žygeivių kasdienybę. Tiesiog stebina, kaip jie ir išgyveno tokią ilgą ir sunkią kelionę “nesimušant.” Smagu, kad yra tokių užsispyrusių žmonių, nebijančių ir netinginčių “trankytis” po pasaulį.
Autorius rašo: “Labai sunkus vaikystėje buvo gyvenimas, atrodė, galimybių keliauti nėra ir nebus. Tėvas už politiką pakliuvo dešimčiai metų į kalėjimą, sudegė namas, likom nuogi ir basi. Įpratau kietai gyventi.
Atsimenu, mane nustebino vaikiškas atradimas, kad Šventoji įteka į Nerį, Nemuną, ir juo galima nusiirti iki jūros. Mintyse sėsdavau į valtį ir vienas įveikdavau visas kliūtis ir pavojus.
Galvojau, kokie tie keliautojai laimingi žmonės - laivas sudužo, juos išmetė į salą ir...
Pamatyti, keliauti - kas galėtų būti geriau?
Taip ir dabar tebeatrodo.”