Ekspresyvi, nenuobodi knyga. Trumpuose dienoraščio įrašuose - apkeliautų šalių žmonių papročiai, gyvensena, požiūris į kitų tautybių keliautojus. Veiksmas vyksta ne oficialioje, o paprasčiausių, kartais skurdžiausių žmonių aplinkoje. Autorius nestokoja subtilaus, kartais kandaus humoro jausmo, ypač aprašant pačių žygeivių kasdienybę. Tiesiog stebina, kaip jie ir išgyveno tokią ilgą ir sunkią kelionę “nesimušant.” Smagu, kad yra tokių užsispyrusių žmonių, nebijančių ir netinginčių “trankytis” po pasaulį.
Autorius rašo: “Labai sunkus vaikystėje buvo gyvenimas, atrodė, galimybių keliauti nėra ir nebus. Tėvas už politiką pakliuvo dešimčiai metų į kalėjimą, sudegė namas, likom nuogi ir basi. Įpratau kietai gyventi.
Atsimenu, mane nustebino vaikiškas atradimas, kad Šventoji įteka į Nerį, Nemuną, ir juo galima nusiirti iki jūros. Mintyse sėsdavau į valtį ir vienas įveikdavau visas kliūtis ir pavojus.
Galvojau, kokie tie keliautojai laimingi žmonės - laivas sudužo, juos išmetė į salą ir...
Pamatyti, keliauti - kas galėtų būti geriau?
Taip ir dabar tebeatrodo.”